Pirtis ir moters nepaliečiamumo teisė Lietuviškoje tradicijoje.

Visais laikais moteriai grėsė, tiksliau, buvo galimi pavojai tapti vyro seksualinės agresijos auka, todėl ji visada turėjo ieškoti būdų kaip išvengti tokių išpuolių, kaip apsisaugoti. Besidomint tuo klausimu, ėmė aiškėti, kad yra buvusios ne tik fizinės, amazoniškos, bet ir paprotinės, psichologinės bei tikybinės galimybės tai padaryti.

Tikybiniai bei mitiniai įsitikinimai formavosi tūkstantmečiais. Juos išgvildenti mums rūpimu požiūriu ribotos apimties tekste tiesiog neįmanoma. Vis dėlto panagrinėti šią amžiną moters egzistencijos problemą yra būtina, nes tai yra kartu ir visos mūsų kultūros klausimas. Lyčių poliai yra susidarę gimties pagrindu, jie, žinoma, yra pastebimai lėmę ir visuomenės struktūras, buitį, net jos narių būties bei kosmogoninių reiškinių sampratą. Suprantama, kol kas turėsime pasitenkinti kukliais tyrinėjimų metmenimis, tuo labiau, kad ši tematika etnologinės konferencijos lygmeniu mūsų mokslinėse diskusijose iškeliama pirmą sykį.

Sprendžiant pagal žinomus pirties papročius, kaimyninių tautų vyrų ir moterų lyčių prieštaravimai yra reiškęsi paprastesnėmis, liberalesnėmis formomis. Esama atspirties taškų kalbėti apie moters nepaliečiamumo teisę lietuviškoje tradicijoje, kurios šaknys glūdi seniausioje baltų kultūroje. Tad, aišku, artimų sąsajų turėtume ieškoti ir latvių bei prūsų archainės kultūros medžiagoje. Deja, šiuokart apsiribosime turimomis žiniomis.

Iškart reikia pasakyti, kad lietuviškajai tradicijai geisminiai (seksualiniai) lyčių santykiai pirtyse nėra būdingi. Tiesiog nerandame pakankamai žinių paliudyti orgiastinių papročių gyvavimą kaimiškose pirtyse, nors, pavyzdžiui, viduramžiais orgijos pirtyse visoje Vakarų Europoje buvo laikomos normaliu reiškiniu. Taigi išryškėjusias baltų kultūros nuostatas galima traktuoti kaip atramą prieš iš šalies atslenkančią svetimą pramoginę bei sibarinę kultūrą. Lietuviškąją tradiciją apibūdina ir tai, kad „nebuvo mados“, kaip liaudis sako, į pirtį vyrams ir moterims eiti kartu. Visoje Lietuvoje į pirtį buvo einama ratomis: pirma vyrai, paskui - moterys. Ratų eiliškume moters pažeminimo neįžiūrime - tokią tvarką nulėmė paros darbų režimas. Vyrų ir moterų ėjimą į pirtį ratomis siejame su tradicine pasaulėžiūra, pagrįsta mitais bei tikėjimais.

Nagrinėjant vyro ir moters santykius, atsispindinčius liaudies tikėjimuose ir papročiuose, aptinkame savitą pirties pastato interpretaciją. Pirties pastato vidus buvo suprantamas kaip moterų autonominė, erotiniais jausmais nepažeidžiama erdvė, už kurios ribų - laisva vyrų zona. Tos moterų erdvės pagrindinė savybė -apibrėžtumas iš visų pusių. Virš lubų bei perdangos, po asla, už sienų, langelio bei durų reiškiasi vienaip ar kitaip įsivaizduojamos kitos jėgos. Tautosakos užrašymai pasakoja, kas dedasi už pirties durų lauke, už langelio, ant bestogės pirties perdangos, kaip velniai pjauna žmogaus pasėtas avižas, kaip į pirties vidų braunasi seksualūs „vokietukai „ (karų su kryžiuočiais palikimas !). Visa tai apibūdinta kaip vyriškosios agresijos raiška. Bandykime šį vyrų geismų šurmulį išorėje palyginti su viduje vykstančiais ritualiniais moterų pirties procesais.

Moterų erdvė atspindi realųjį gyvenimą, kuriame moteris vyriškosios giminės apsupta iš visų pusių: socialiniu, ekonominiu, buitiniu požiūriu bei intymiomis vyro pretenzijomis. Nedidelis drabužiais ar mintų linų gniužulu užkimštas langelis, kabliu užkabintos durys charakterizuoja griežtai uždarą moteriškos giminės pirties autonominį pasaulį, į kurį vyras ir norėdamas nepatenka. Prieš pradėdamos procedūras, moterys stropiai tikrino, ar iš tiesų jų erdvė gerai apsaugota, kuo paprastai prieš perdamiesi nesirūpino vyrai. Iš lauko pusės durys paprastai būdavo užremiamos, bet retas atvejis, kad pirties durys iš vidaus būtų be kablio ar kitokio užrakto. Durys ir langelis - dvi atviriausios vietos sienose; pro juos galimi realūs ar tariami pavojai. Agresyvieji lietuvių folkloro personažai, kėsindamiesi pasižiūrėti laumių, visada „praveria duris arba žiūri pro langelį“ (N. Vėlius).
Patalpos uždarumas moterims turėjo psichologinę reikšmę, nes pirtyje jos turėjo būti ramios, saugios, ritualinio krosnies dengimo ar vantų garinimo metu - susikaupusios, t.y. apimtos meditacinės būsenos. Tam, žinia, reikalingas psichologinis atsiribojimas nuo svetimos erdvės - kad pasijustų „saugios kaip pirtyje“.
Ypač pirties metu pastebimas moterų saugojimasis nuo vyrų akių - kad tik šie nepamatytų magiškai atidengto kūno. Laumės, besiprausiančios pirtyje, labiausiai įniršdavo, jei kas iš vyrų bei apskritai žmonių pasižiūrėdavo pro langelį, t.y. iš išorės pamatydavo jas nuogas. Papročiai duoda pagrindą manyti, kad sakralinės pirties erdvės vaizdinys yra. susidaręs suverenios moterų bendruomenės klestėjimo laikais ir vėliau puoselėtas dėl archetipinio moters pasaulio vertybių nostalgijos poveikio. Tai liudija didelės reikšmės suteikimas nuogam moters kūnui pirty ir bendravimas su archetipinėmis moteriškos giminės mitinėmis būtybėmis, susijusiomis su nekrokultu: latvių Mate, lietuvių Mote, Pramote. Labai svarbu pabrėžti, kad Pramotė - Pirmoji Motina, kaip ir paprastos mirusiųjų vėlės, mitologijos ir folkloro vaizdiniuose pasirodo apgyvendintos pirties arba apskritai akmenų krosnyse. Su Motės-Pramotės kultu bene ir bus susijusi nuogo moters kūno mistifikacija bei maginės reikšmės suteikimas tam ritualuose, Gimdyvė ar jaunamartė per pirtynas pirties krosnį dengia tik nusirengusi, kaip ir visos moterys to ritualo metu. Papročiuose pastebime, sakykime, ribinį momentą, būtent - kai moteris, atėjusi pirtin, nusirengia. Tai pirmas labai svarbus veiksmas, pirmas žingsnis į ritualinę meditaciją. Kai kuriose etninėse kultūrose moterys ritualinio šokio metu ima nusimėtyti drabužėlius, kai tik jie ima trukdyti šokėjai nevaržomai reikštis. Bene tai ir bus aukštesnio lygmens erotinė moters saviraiška. Tokia tat yra moteris ritualinėje pirtyje -Peržengusi ribą, už kurios nebėra geisminio kūno. Čia slypi paprasta ir esminga įžvalga, jog moteris su drabužiais visada nenatūrali, nutolusi nuo pirminės būsenos, kad drabužiai - tai riba tarp „mūsų“ ir „ne mūsų“, tai siena, šiapus kurios ji yra nuoga, kasdienybėje besibijanti savo nuogumo. Pirtynų bei kitų pirties ritualų esmė bene ir bus apsinuoginimas prieš Pramotę, jos krosnį- krūsiną (akmenų krūsnį). Šiaip gyvenime baltų moterys vaikščiojo apsirengusios ilgais drabužiais. Pirtis joms buvo vieta pasirodyti archetipinės moters apranga - nuogai. Kad moteris išdrįstų viešumoje pasirodyti nuoga, pirmiausia istoriškai turėjo apsinuoginti akmenyje (!) -kitaip ji niekad nebūtų tapusi Madona. Pirtyje ji visuomet tokia tampa, kai tik nuoga atsistoja priešais karštą krosnį-krūsiną (altorių) ir apsišlaksto švariu gaivinančiu ir gyvinančiu vandeniu. (Ar mes gerai žinome, kas, tarkim, akmens amžiuje kalė nuogas moterų statulėles - vyrai ar moterys ?)

Viskuo, kas minėta, galima paaiškinti būtent tai, kad tokiu būdu moterys saugo tik joms vienoms žinomas apeigas. Ritualinėje pirtyje moteris esti sakraliniame būvyje, paveikta dar subtilesnių apeigų, ką, matyt, ypač saugojo nuo vyrų; jie galėjo sudrumsti nepažeistą moters erotinę energiją. Beje, kūno atidengimo rituale galime -įžiūrėti moterų tikėjimą reinkarnacija. Tai liudija erotinio jausmo ignoravimas pirty, nes čia gimdoma. Deerotizacija daugelyje religijų siejama su dvasiniu pasiruošimu aukštesnio lygmens gyvenimui. Galime įsivaizduoti, kaip medituojančią moterį šokiruoja agresyvūs vyriškos giminės erotiniai prasiveržimai už pirties sienų - juk tuomet moteris išgyvena ir demonstruoja ištikimybę pirminei savo būčiai, archetipui, religiniam celibatui.. Mes, aišku, neįrodysim, kad būtent šitaip mąstė moteris žiloje senovėje, bet iš turimų duomenų, kuriuos šiuo metu įstengiame išlukštenti, tokios išvados peršasi.

Moterų nusirengimą, be to, galima sieti ir su ėjimu basomis į šventovę - tai praktikuoja kai kurios šiltesnių kraštų religijos. Kai kurie Rytų tikėjimai reikalauja, kad tikintieji medituotų ar melstųsi basomis.

Kalbant apie pirties pastatą kaip šventą vietą, reikia įsidėmėti, kad liaudies ji tokia laikoma tik tada, kai gerai iškūrenta, šilta. Moterų santykiai su iškūrenta ir neiškūrenta pirtimi buvo skirtingi. Pavyzdžiui, pirtyje itin buvo prižiūrimos mergaitės, po procedūrų joms būdavo draudžiama pasilikti vienoms, ypač po saulės laidos. Tuo tarpu neiškūrentoje pirtyje ne procedūrų metu tokių draudimų nebuvo. Dar XX a. viduryje pirtyse mergaitės kartais vakarodavo, ir niekur neaptinkame jokių draudimų. Vakarojimų metu nebuvo lėbaujama, negirdėta, kad mergaitės su vaikinais - dainų berneliais - išdykautų. Iškūrentos pirties sakralumo pripažinimas būtent ir leidžia mums kalbėti apie ypatingą, įdvasintą pirties erdvę.
O vis dėlto gyvenimo kasdienybėje pasikėsinimų į moteris pirtyje iš vyrų pusės XIX - XX amžiuose būta, tai liudija aprašuose užfiksuotas moterų elgesys bei kai kurie draudimai joms. Viena moteris į pirtį praustis niekada neidavo. Išsimaudžiusios merginos iš pirties grįždavo būreliu, ne po vieną. Jos neužtrukdavo iki nakties augesnių moterų pokalbiuose, „pasibraukymuose“. Neturime duomenų, kad į pirtį reguliariai eitų vienos jaunos merginos, nors augesnėms be jaunų mergaičių eiti į pirtį buvo įprasta. Gervėčių (Gudija) apylinkėse pasakojama, kaip temstant „geroji dvasia ginčijasi su piktąja“. Taigi tamsiosios jėgos galinčios paveikti moterų erotinę ar vaisingumo darną. Užtrukti pirty sutemus ypač saugojosi jaunos mergaitės,besirengiančios šeimyniniam gyvenimui merginos. Iš dalies taip buvo saugomasi vyrų, kurie paprastai mėgdavo po dienos darbų sutemus paišdykauti.

Gąsdinimuose atsispindi moterų požiūris į pirties etiką pažeidusius vyrus kaip į blogąsias jėgas. Galimybės būti užpultoms, matyt, būta ir ne be mergaičių iniciatyvos, ne be paišdykavimų. Aukštaitijoje XIX - XX amžiuose daug pirčių buvo prie ežerų, kur nusipėrusios merginos bėgdavo pasimaudyti. Jas ten lengvai galėjo kas nors nužiūrėti, galėjo ir bernai pagąsdinti, todėl joms buvo draudžiama bėgti prie vandenų sutemus. Kad kuri viena neužsibūtų ilgiau, pirty buvo gąsdinama įpykusiomis laumėmis: šios užkutenančios, užkamuojančios, užšokdinančios. Taigi laumės čia tampa mergaičių drausmintojomis, kad šios nesusigundytų paišdykauti po pirties. Visa tai - liaudies pedagogikos priemonės. Moterų teises nuo paliečiamumo saugojo ilgaamžiai papročiai, tradicinė moralė, kurios pėdsakų aptinkame ir XIX - XX amžiuose.

Kalbant apie vyrus, reikia pasakyti, kad jie savo pirties bendruomenės papročių nesukūrė, neturėjo savo uždaros pirties bendruomenės. Jokių komplikacijų vyrų santykiuose su erdve už pirties sienų irgi neaptinkame. Vyrų giminės suverenas - Protėvis -negyveno pirties krosnyje, kaip darė slavų Banik, Duch, gudų Died. Tuo nenorima pasakyti, kad vyrams nebuvo žinomos ritualinės meditacijos karštoje pirtyje, - jiems priklauso kosmogoninės pirties imitacija pirtyje. Bet tai jau kitas klausimas. Čia norisi labiau pabrėžti, kad moterims maudantis vyrams (žinoma, ne visiems) labiau knietėjo pasižiūrėti pro langelį, pasmalsauti, kaip laumės maudosi. Tarp abiejų lyčių artima tai, kad, kaip ir moterys, vyrai pirtyse neagresyvūs, kokie jie esti būdami pirties išorėje, kai maudosi moterys.

Dirstelėkime į tokią vyrų elgseną socialiniu bei istoriniu požiūriu. Patriarchalinėje kultūroje pastebime dvi lygiagretes bei skirtingas kultūras: vyrų ir moterų. Dar matriarchate susiklostę pirties papročiai išlieka ir toliau, tačiau jie jau imami suvokti kaip matricentrinė autonomija, kaip savotiška patriarchato dominija. Tiesa, vyrai į tos dominijos reikalus mažai kišosi, tačiau, aišku, įtakos moterų autonominiams papročiams turėjo. Moterų pirties papročių formos ir turinys kito veikiami patriarchalinių santykių gajumo ir vyrų pirmenybės ekonomikoje. Pamažu kito ir vertybių vertinimas, pavyzdžiui, požiūris į mergaičių, našlių, bevaikių moterų teisinį bei dorovinį statusą; papročiuose stiprėjo naujais argumentais pagrįstas skaistybės motyvas, ėmė ryškėti ir nauji, laiko reikalavimus atitinkantys mergaičių skaistybės garantai. Įvairūs draudimai, taikomi mergaitėms pirtyje, bene ir bus atsiradę kaip tik patriarchato laikotarpiu. Moterų teisėms ekonomikoje siaurėjant, vyko pakitimai ir pirties papročiuose bei paveldėtuose ir išsaugotuose mituose. Tai liudija Saulės personažo (mitologemos) nykimas pirties papročiuose. Matriarchatiniu laikotarpiu ji buvo dorovės orientyras. O XX amžiaus žmonių pasakojimuose Saulės paminėjimų jau menkai teaptinkame, nors pirtininkas Perkūnas dažnai prisimenamas. Saulės dukrų (latvių Saules meitas) bruožus, susiformavusius matriarchato kultūroje, vos beatpažįstame kipšų bei „vokietukų“ atakuojamų mergaičių vaizdiniuose. Tad kalbėdami apie vyro ir moters santykių atspindžius kelių šimtmečių kultūros kontekste, turime tartis, kurio laikotarpio vyro ir moters santykių atspindžių ieškome XX amžiuje.
Matricentrinė kultūra, gyvavusi patriarchalinėje visuomenėje, nebuvo pagrįsta pirmumo teise šeimos ūkyje. Apie matricentrinę valdžią - autonomiją pagrįstą įgimtą moters teisę gimdyti ir autonomiškai tvarkyti gimties reikalus - nebegalime kalbėti. Čia ypač pabrėžiu moterų pirties bendruomenės autonomiją patriarchalinėje visuomenėje — tokiose moterų bendruomenėse ligi šiol laikosi moteriškoji kultūra. Turime gerą pavyzdį: pirtis -moterų institucija; čia išsilaikė moterų pirties papročiai, sava etika; iš dalies čia ligi šiol išlaikytos moters teisės į seksualinį nepaliečiamumą. Tad čia, galime sakyti, labiausiai išsilaikė matricentrinės kultūros tradicijos.

Vyrų naudai reikia pasakyti, kad jie tokią andainykštę moterų bendruomenę toleravo, palaikė; jiems moterys buvo būtinos ne tik ūkiui, bet ir jų genties generacijai išlaikyti. Apie vyrų etines pažiūras šiuo atveju iškalbingiausiai kalba vienas pasakorius: „Kai moterys baigia praustis, tai Tumonis sako: palikit vandens, bo laumės ateis praustis“ (Varėna). Tas paminėtas Tumonis išreiškė mūsų kultūros žmogaus nuostatą: visi turi saugoti švarų moters kūną, turintį galią gimdyti ir auginti. Atrodo, kad ir smalsauti prie pirties langelio bandydavo tie, kurie neatsilaikydavo prieš geismų antplūdį ar nesuprasdavo paprotinės moralės normų ir tokiu būdu nepripažindavo vyriškos giminės atsakomybės už generacijos dėsnių pažeidimą. Tokie vyrai liaudies sąmonėje iki šiol tebėra užsilikę kaip grėsminga jėga moters prigimčiai.