Pirtis – XVI-XVII a. valstiečių „mažoji bažnyčia“
Prof. dr. Rimantas BALSYS
(Straipsnis buvo publikuotas praeities ir dabarties kultūros metraščio „Gimtasai kraštas“ 2013 metų Nr. 6. Tinklalapiui www.pirtiesbiciuliai.lt pateiktas su autoriaus papildymais)
Viename ankstesnių straipsnių aptarta ritualinė valstiečio sodybos pastato – jaujos paskirtis[1]. Prieita prie išvados, kad XVI-XVII a. jauja buvo lietuvių valstiečių plačiai praktikuojamų aukojimų seniesiems dievams vieta. Tą rodo ne tik XVI-XVII a. rašytiniai šaltiniai, bet ir XIX–XX a. pr. sakmės bei tikėjimai, išlaikę aukojimo jaujose tradicijos pėdsakus. Tačiau jauja ne vienintelis to meto valstiečio sodybos pastatas, kuriame atliekamos su senąja religija susijusios apeigos.
Pirtis taip pat laikytina ne tik ūkinės, higieninės paskirties statiniu, bet ir mažąja XV-XVII a. valstiečio „bažnyčia“, t. y. vieta, kurioje buvo atliekami dievams, mirusiems protėviams pagerbti skirti ir kitokie ritualai. Apie tai jau šiek tiek rašyta. Tačiau XX a. pabaigoje publikuotuose straipsniuose neišvengta papročių, susijusių su pirtimi romantizavimo, o atskiri vieno kurio nors regiono papročiai ar tikėjimai apibendrinti, priskiriant juos visiems lietuviams ar net baltams[2]. Šio straipsnio tikslas – remiantis rašytiniais XIV-XVIII a. šaltiniais, aptarti pirtyje atliekamus ritualus ir pasekti, kokie tų ritualų pėdsakai išliko XIX – XX a. papročiuose, tautosakoje, tikėjimuose.
1. Pastato pavadinimas, samprata ir paskirtis
Pirtys ir jų nauda žmogaus organizmui, jo sveikatai gerai buvo žinomi egiptiečiams, graikams, romėnams, kaimynams slavams[3]. Apie pirtį – jurtą, kurioje, matyt, perdavosi klajojančios gyvulių augintojų skitų gentys informacijos randame jau Herodoto istorijoje[4].
Senovės graikų mokslininkas ir gydytojas Hipokratas savo pacientus gydė pirtyje, nes pirties poveikį žmogaus organizmui laikė dieviškos prigimties (beje, ir bendrinis žodis higiena radosi iš graikų švaros ir sveikatos deivės Higėjos[5], kuri taip pat tampriai susijusi su pirtimi), na o Rytų slavų mituose pirtis tiesiog laikoma dievų ir žmogaus gimimo vieta[6].
Baltams istoriniais laikais pirtis yra buvęs dūminis namas su krosnimi, kurioje mūsų protėviai ne tik perdavosi, bet ir gyvendavo. Tą, Augusto Bilenšteino, Kazimiero Būgos ir juo sekusio Prano Skardžiaus teigimu, rodo baltiški skoliniai suomių ir jų giminaičių (karelų, lapių, lyvių, estų) kalboje. Suomių pirtti išlaikė senesnę baltiškos pirties – dūminės trobos reikšmę[7]. Susiformavus visam valstiečio trobesių kompleksui (atsiradus pirkiai, jaujai), pirtis iš dalies pakeitė savo funkciją.
Iš įvairių rašytinių XVI – XVII a. šaltinių žinoma, kad pasiturinčio lietuvio valstiečio sodyboje tuo metu jau būta nuo kelių iki keliolikos įvairios paskirties pastatų. Kasparas Henenbergeris (Caspar Hennenberger) 1595 metais rašo, jog Prūsijos lietuviai be senojo namo ir naujos stubos dar turėjo kelias klėteles, taip pat pastatų grūdams džiovinti, javams kulti, duonai kepti, alui daryti, drabužiams skalbti, maudytis ir t. t.[8]Belieka apgailestauti, kad K. Henenbergeris nesuminėjo visų sodybose stovėjusių pastatų ir nenurodė daugelio jų pavadinimų. Bemaž šimtmečių vėliau, t. y 1690 metais Teodoras Lepneris be jau paminėtųjų dviejų gyvenamųjų namų (namo ir stubos) dar išvardina tokius sodyboje buvusius pastatus: maltuvę (Maltuwe), su keliomis rankinėmis girnomis klėtį (Klete, Kleth, Klethe); jaują (Jaugen, Jauge), kurioje džiovinami ir kuliami javai (kūrenamoji jaujos patalpa drauge buvo ir pirtis); daržinę (Scheune) javams ir pašarui sukrauti[9]. M. Pretorijaus duomenimis turtingo Nadruvos valstiečio sodyboje XVII a. pabaigoje buvo apie dvidešimt pastatų. Be jau išvardintųjų dar minimi tvartai ir lininė (Brachstube)[10].
Išsamiausio XIX valstietiškos sodybos su joje esančiais pastatais aprašo autoriumi laikytinas S. Daukantas. Pastebima, jog tuo metu Žemaitijos sodybose būdavo dešimt pastatų: namas (noms, nomas, nomaitis), troba arba seklyčia (trobas arbo swetlicze), kūtė (kutie) reja (reji) su kluonu (kłounu) ir duoba (douba) ant kurios įrengtas doris arba salyklininkas, ubladė (ubłade) su duonkepe ir kamarėle girnoms bei namų ruošos rykams laikyti, stoginė arba daržinė (stogini ar daržini), pirtis (pirti), kalvė (kalwę), ublas (ubłas) dervai ir degutui degti[11].
Apžvelgus XVII a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės etnografinę medžiagą, pastebima, kad skirtingu laiku skirtinguose Lietuvos regionuose pirtis turėjo ryškių savitumų, todėl teisus buvo J. Mickevičius dar XX a. ketvirtame dešimtmetyje sakydamas, kad visi pirtį pažįsta, bet ne visi vienodai tą savoką supranta[12].
Maždaug nuo XVI a. žemaičiai ir lietuvininkai pirtimi vadino ir jaują kluone (kluono dalis, kur džiovinami linai arba javai), ir pastatą, kuriame prausiasi (tiesa, pastarąjį kai kurie žemaičiai – dar ir perene, pakrosne[13]). Užnemunės zanavykams ir kapsams pirtis – tai specialus pastatas linams džiovinti ir minti. Dzūkijos pirtys buvo skirtos vanotis, bet prireikus jas panaudodavo ir linams minti[14]. Ir tik Rytų aukštaičiams pirtis – statinys, kuriame vien periamasi ir prausiamasi[15].
Lietuvininkų ir žemaičių pirties sampratą gana išsamiai perteikia T. Lepnerio ir S. Daukanto aprašai. XVII a. pabaigoje Teodoras Lepneris, vaizduodamas Prūsijos lietuvių gyvenimą ir papročius, teigia, kad „grūdus jie kulia jaujose (Jaugen), kuriose yra pirtis <…>. Šioje iš visų pusių įtaisytos kartys, ant kurių dedami javai ir džiovinami, nes ji kaitinama ir kartais naudojama kaip jauja, o kartais kaip pirtis (Pirt)“[16]. Šioji vieta yra maždaug vyriškio ūgio, ir ja pasinaudoja kaip pirtimi. Prie durų yra iš lauko akmenų ir molio išmūryta ugniavietė, kuri vadinama Krosnis, iš abiejų šonų yra suolai, padaryti iš keturių karčių, ant kurių paprastai jie džiovinasi javus[17].
Bemaž tas pats XIX a. viduryje S. Daukanto pasakyta apie žemaičių jaujose (rėjose) esančias pirtis: „… jawus sausus isz doubos iszindamijs, ant kłounu pakłojusis kulę. Toie rejoie buo ketwirtajnis rentinys auksztesnis ož rejos sijnas doubo wadinams mažne posę rėjôs pžemous so kakalo, korioie jawus dziowino, ąnt to doubo buo dôrys arba saliklinikas, koremi buo łąngalis garwiłko wadinamas kame salykłą dziovino, paźastiesi tôs doubos buo pełudes kor pełus pylę. Pas netortingusius toie doubo pieries, nesgi ąnt kakalu buo krosnes sokrauta“[18].
Tiesa, duomenys apie lietuvininkų ir žemaičių pirtis įvairuoja. Štai Otto Glagau, rašiusio XIX a. pabaigoje duomenimis, „seniau lietuvininkai kiekviename kieme turėjo atskirą trobesį maudytis, vadinamąją pirtį. Tai būdavo tamsi, vos žmogaus ūgio aukštumo patalpa su krūva lauko akmenų viduryje ir mediniais suolais aplink pasieniais. Akmenys buvo įkaitinami požemine ugnim ir paskui užpilami vandeniu. Visa stubikė prisipildydavo karštų garų, Tada žmonės nuogi sueidavo į vidų, išsitiesdavo ant suolų ir plakdavo vienas kitam kūną beržinėmis trumpų rykštelių vantomis <…> išbėgdavo į lauką ir, kad atsivėsintų, puldavo čia pat į kūdrą arba išsivoliodavo sniege“. Vaizdingą pasakojimą apie lietuvininkų pirtis ir pėrimąsi O. Glagau užbaigia pastebėjimu, kad ta pati pirtis dar buvo naudojama grūdams ir salyklui džiovinti bei apgailestaudamas, kad šita garinės pirties rūšis, kuri dar šiandien (suprask, XIX a. pabaigoje) visuotinai tebėra rusų kaime, lietuvininkuose išnyko[19]. Beje, tokių pirčių išnykimo priežastis buvo ne dabartinės kartos lepumas, kaip teigia O. Glagau, o dažni gaisrai. Prūsijos valdžios įsakai, kuriais buvo stengiamasi apsaugoti valstiečių gerbūvį nuo gaisrų – pagrindinė pirčių išnykimo lietuvininkuose priežastis. Štai kodėl 1931 metų duomenimis Užnemunėje bebuvo likę vos šimtas pirčių, kai tuo pat metu Aukštaitijoje dar stovėjo apie dvidešimt šešis tūkstančius, Vidurio Lietuvoje – septynis, Žemaitijoje – keturis tūkstančius pirčių[20].
Apibendrinant informaciją apie pirtis įvairiuose Lietuvos regionuose, dar kartą atkreiptinas dėmesys į anksčiau išsakytą pastabą, jog ir Žemaitijoje, ir Mažojoje Lietuvoje būta dviejų rūšių pirčių (atskiri pastatai ir pirtis jaujoje). Žinoma, etnografiniuose aprašuose šie du pirčių tipai paprastai yra skiriami, tačiau kuri pirtis turima omenyje, kai kalbama apie tautosaką ar tikėjimus, ne visuomet įmanoma nustatyti. Tas pats, beje, pasakytina ir apie XIV-XVII a. rašytinius šaltinius.
- Dievų garbei kūrenama pirtis
Pirmasis apie dievų garbei kūrenamą pirtį užsimena Petras Dusburgietis. 1326 metų „Prūsijos žemės kronikoje“ jis rašo: „Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia“[21]. Šią informaciją, eiliuodamas P. Dusburgiečio kroniką, XIV a. ketvirtame dešimtmetyje pakartojo Mikalojus Jerošinas: „Kai kurie prūsai stengėsi / savo dievų garbei / nusimaudyti kasdien. / Tarp jų buvo, / kaip sakyta, ir tokių, / kurie niekada / neidavo į pirtį“[22] bei Jonas Dlugošas, rašęs XV a. viduryje: „Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys; jose jie gali išsipagirioti po vakarykščio išgėrimo ir atsigaivinti“[23]. Ir vienas, ir kitas autorius, kaip matyti, nevengė šį tą pridėti ir nuo savęs arba bent jau esmingai iškreipti pirminę informaciją, t. y. nebesiedami pirties apeigų su pagarba seniesiems prūsų dievams. Taip pat elgiasi ir XVI a. viduryje rašęs M. Kromeris. Perpasakodamas J. Dlugošą jis rašo: „Beveik kasdien, nuvargę po darbo, nesusivaldymo ar gėrimo, jie maudėsi garinėse arba pirtyse, norėdami atsigauti, o būdami užsigrūdinę, nebijojo maudytis arba praustis šaltu vandeniu net ir žiemą“[24].
P. Dusburgiečio kronika yra vienintelis šaltinis (jei neskaičiuosime sekimų), kuriame bent iš dalies pėrimasis pirtyje siejamas su ritualu, skirtu seniesiems dievams. Deja, nei pirmajame šaltinyje nei vėlesniuose perpasakojimuose neužsimenama, kokių „dievų garbei“ periamasi, kuo toks pėrimasis „dievų garbei“ skiriasi nuo kasdienio, t. y. pėrimosi ne „dievų garbei“. Petras Dusburgietis, kaip žinia, rašo apie prūsų papročius, tad neatmestina prielaida, jog šiame šaltinyje kalbama apie pirtį, kuri, kaip jau anksčiau pastebėta, yra ne atskiras pastatas, o jaujos dalis. Tokiu atveju galima teigti, jog visos apeigos, kurios atliekamos prūsų dievams (visiems aukščiausiems prūsų dievams, kai pavasarį ir rudenį aukojamas ožys, taip pat Gabijai, Gabjaujui, Jagaubiui[25]) jaujoje, sykiu atliekamos ir pirtyje, nes šių apeigų metu kurių metu kūrenama jaujos, t. y. jaujos pirties, ugnis.
Nors duomenų apie pirtyje atliekamas apeigas pašvęstas seniesiems dievams XIV-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose tėra mažai, jų stygių bent iš dalies kompensuoja XIX – XX a. tautosaka ir tikėjimai. Pripažinus, kad krikščionybės skleidėjai ir prievaizdai uoliai naikino visus su senąja religija susijusius papročius (čia prisimintina, kad ir XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Vilniaus jėzuitų kolegijos metinių ataskaitų medžiaga), galima numanyti, jog tikėjimai, kuriuose teigiama, kad pirtin negalima eiti vanotis šventadieniais, per didžiąsias šventes, ir net Velykų ketvirtadienį bei penktadienį, radosi būtent dėl siekiamybės išnaikinti senąsias apeigas, kurios būdavo atliekamos pirtyse. Tam antrina ir sakmės, kuriose didįjį ketvirtadienį draudimo pertis nepaisiusiai bobutei velnias nuneria odą, bei sakmės apie žemėn su visais besiperiančiais nugrimzdusias pirtis, todėl, kad žmonės pėrėsi Velykų rytą[26].
Matyt, dėl tos pačios priežasties mitologinėse sakmėse pirtis – viena labiausiai tautosakinių personažų – velnių, laumių mėgiamų ir lankomų vietų[27]. Lietuviuose bene labiausiai paplitę sakmės „Velnias ir merga pirty“ variantai. Dukrai (podukrai, samdinei) pasilikus vienai pirtyje mazgotis, prisistato velnias ir vis kviečia šokti. Mergina išsigelbsti reikalaudama iš jo daugybės įvairiausių dalykų (muilo, abrūso, marškinių, suknelės, čeverykų, šukų, zerkolo ir pan.) ir taip sulaukdama gaidgystės. Gaidžiui užgiedojus velnias susikeikia „kad tave velniai ir su tavo parėdais, už juos neteko pašokti“ ir prapuola, o visi reikalauti daiktai lieka merginai[28].
Retesni sakmių siužetai – kaip merginos pirtyje išvanoja ir nuprausia velnią; kaip laumės / velnias / velniai vienai moteriai / moterims pirtyje nulupa skūrą; kaip pirtyje naktį rūbus mazgojančią podukrą aplanko Švč. Panelė, o dukterį – velnias[29]; kaip laumės nuprausia, aprengia ir į namus palydi po saulės laidos marčios į pirtį atvestą aklą senuką[30]; kaip pirtyje besiperiančias laumes erzina vyrai (medžiotojas, bernas, berniukas), o šios vejasi smalsuolius ir sudrasko jų drabužius, nugraužia tvorą, išduria akį ar kaip kitaip kerštauja[31].
Identiški, t. y. krikščioniškosios ideologijos paveikti ir kaimynų latvių tikėjimai rodantys, jog pirtis – nelabųjų mėgiama vieta. Jie lankosi patys, niekieno nekviečiami arba juos galima prisišaukti pirtyje netinkamai pasielgus. Dėl to pirtyje, sekant latvių tikėjimais, negalima švilpauti, nes gali velnią prisišaukti, negalima pertis vidurnaktį, nes tada ir velniai ateina į pirtį. Čia pat pateikiami ir būdai, kaip nuo tų nelabųjų galima apsisaugoti, arba jų atsikratyti. Sakoma, kad tą galima padaryti nustačius, kas nepriklauso krikščioniškajai bendruomenei. Tam reikia išeiti į lauką ir sakyti: „lai periasi tie, kurie yra krikštyti“[32].
Ritualinės elgsenos pirtyje pėdsakų galima aptikti ir smulkiojoje tautosakoje. Vieni posakiai („Pirtyje kaip bažnyčioje“, „Įsileisk velnią į pirtį – tuoj užlips ir ant plautų”, „Įsileidai čigonėlį pirtin, tai jis ir ant plautų“[33]) gretintini su posakiais apie bažnyčią („Įsileisk velnią į bažnyčią – lips ir ant altoriaus“) ir liudija pirties sakralumą; kiti („Pūkščia kaip velnias po pirčiai“; „Biesas tave nuperia ir vantą užmeta“[34], „Kaip perkūnas, pirtį uždegęs / laksto kaip bizas, jaują uždegęs“; „Sušilo kaip laumė pirty“; „Pirty ir jaujoj velnias turi saujoj“ [35]) – jau paveikti krikščionybės ir iliustruoja pirties demonizavimo procesą.
Mitinių būtybių ryšys su pirtimi akivaizdus ir frazeologizmuose „laumė pirtį kūrena“, „kiškis pirtį kūrena“, „lapė užkūrė pirtį“ (sakoma, kai rūkas pakyla ant pievų, laukų), „velniai eina į pirtį“ (sakoma, kai pučia smarkus vėjas)[36].
Pritarus įžvalgai, jog „elgeta, yra senosios religijos žynio įpėdinis[37] arba kažkada po žemę vaikščiojusio Dievo įvaizdžio atšvaitas“[38], reikšmingu aptariamajai temai laikytinas J. Basanavičiaus užrašytas tikėjimas, jog „Nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą, ir už pietus, ubagam pakeltus“[39].
3. Mirusiems protėviams kūrena pirtis
„Sūduvių knygelės“ autorius XVI a. antrame – trečiame dešimtmetyje pirmasis aprašo, jog Sembos sūduviai mirusį savo gentainį „mazgoja šiltoje pirtyje arba tvarte, nuplauna jį švariai ir apvelka baltais drabužiais“[40]. Tą pačią informaciją, tiesa, priskirdamas ją ne tik prūsams, bet ir lietuviams, žemaičiams, bei latviams XVI a. pabaigoje pakartoja M. Strijkovskis: „jie mirusįjį gražiai pirtyje numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais“[41]. M. Pretorijus XVII a. pabaigoje, greičiausiai remdamasis „Sūduvių knygele“, šį paprotį (maudyti lavoną pirtyje arba kubile) apibendrina visiems prūsams[42].
Iš šių gana fragmentiškų paminėjimų XVI – XVII a. šaltiniuose sunku nustatyti, ar šis mirusiųjų mazgojimas pirtyje laikytinas ritualiniu, ar pirtis čia pasirenkama vien praktiniais sumetimais (galimybė pašildyti vandenį, mazgojimui tinkamas suolas, atokiau nuo gyvenamojo būsto stovinčiame pirties pastate mirusysis atskiriamas nuo gyvųjų ir t. t.). Vis dėlto kitų to paties laikotarpio šaltinių (Jono Lasickio, Dionysijaus Fabricijaus) duomenys leidžia hipotetiškai teigti, jog pirtis yra ne tik mirusiųjų mazgojimo vieta, bet ir viena bendro apeigų ciklo, susijusio su mirusių protėvių kultu, atlikimo vieta.
Antai Jonas Lasickis XVI a. pabaigoje teigia, kad švęsdami Ilges, žemaičiai kviečia į pirtį mirusius protėvius: „Per šias šventes jie pasikviečia iš kapų numirėlius į pirtį vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių pastato tam tikslui įrengtoje lūšnoje, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėrimais“ o po trijų dienų „mojuodami atsisveikina su savųjų vėlėmis“[43].
Dionysijus Fabricijus XVII a. pradžioje aprašydamas Livonijos gyventojų papročius ir apeigas iš dalies pakartoja J. Lasickio informaciją, tačiau papildo ją originaliu tekstu, kuriuo kreipiamasi į išlydimas protėvių vėles: „Brangiosios vėlės, štai mes pavaišinome jus kaip galėdami ir jūs padėkite ir globokite mus iki kitų metų tos pačios dienos. Mes jums taip pat dosniai atsilyginsime“[44].
Prisimintina, jog XIII a. šaltinių duomenimis mirusieji protėviai rudenį buvo pagerbiami miškuose esančiose šventvietėse. Šis pasikeitimas, t. y. apeigų perkėlimas į valstiečio sodybą sietinas su krikščionybės įsitvirtinimu. Išgriovus, sunaikinus senąsias šventvietes, nemaža dalis apeigų XVI a. jau slapta atliekamos sodybos pastatuose[45]. Ta pati tendencija, sekant rašytiniais šaltiniais, išlieka iki pat XVII a. pabaigos[46].
Tikėjimas, kad pirtyse „lankosi mirusiųjų sodžiaus gyventojų sielos, ypač Visų Šventų naktį“[47] visoje Lietuvoje išliko iki pat XX a. pirmosios pusės. Panašus tikėjimas (gal tik kiek labiau paveiktas krikščionybės) byloja, jog ne tik į pirtį, bet ir į kitus negyvenamus pastatus (klėtį, jaują) tą naktį mirusiųjų sielos pareina melstis iš skaistyklos[48].
Išvardintieji pavyzdžiai koreliuoja su švente Aukštaitijoje, kuri minima lapkričio mėnesį ir vadinama Ažinkai. Ši šventė susideda iš dviejų esminių elementų – pirties, kuri iškūrenama šeštadienį vakare ir kurioje visi turi būtinai nusiprausti bei kitą dieną ruošiamų apeiginių vaišių, kurių dalis, sudėjus į krepšius, gabenama diedams, t. y. elgetoms, kad šie pasimelstų už mirusius artimuosius[49].
Pirties sąsajos su mirusiųjų protėvių pagerbimu įžiūrėtinos ir J. Basanavičiaus užrašytame tikėjime: „Iš pirties einant, reik kalbėt trejus, penkerius ar septynerius poterius ir tiek kartų „Amžiną atilsį“ už tas dūšaites, kurios ugnyj sudegusios ar vandenyj nuskendusios yra“[50].
4. Pirtis ir šeimos šventės
Johanas Langijas XVII a. pabaigos latvių – vokiečių kalbų žodyne mini leksemą pirtynas(Pirtihʃchi) – auka, paliekama pirtyje kūdikiui gimus, vaišės kūdikiui gimus[51]. G. F. Stenderis taip pat mini žodį pirtize, kuriuo nusakomas naujagimio maudymas pirtyje[52].
Nors J. Langijas ir nenurodė, kam skirta auka po sėkmingo gimdymo, tą galima padaryti remiantis kitų XVII a. pabaigos autorių – Mato Pretorijaus ir Pauliaus Einhorno duomenimis. M. Pretorijus pirmasis rašo, jog „Laimelė – gimimo deivė, kurios jie šaukiasi, kai gimdyvė turi gimdyti ar jau yra pagimdžiusi; tam jie taip pat turi specialias apeigas“[53]. Po sėkmingo gimdymo pribuvėja, M. Pretorijaus liudijimu, meldžiasi „Mergelei Marijai (Pana Maria) (kai kurie dar šaukiasi Laimės (Layme), kuriai nulieja truputį ant žemės“[54]. Paulius Einhornas XVII a. pabaigoje teigia, jog latviai „visų pirma nėščios moterys ir gimdyvės, nepaprastai gerbė Laimą, tai yra fortūną, arba laimės deivę, kurios jos šaukdavosi ir kuri padėdavo per gimdymą…“. Gimdyvėms Laima patiesdavo paklodes, paprastai pačių išaustas, ant kurių jos turėdavusios gimdyti; jeigu taip įvykdavę, gimdymas būdavęs laikomu palaimingu[55].
Šių autorių perteikta informacija abejoti nėra pagrindo, nes deivės Laimos ir gimdyvių sąsajų atspindžių gausu tautosakoje ir tikėjimuose. Antai latvių liaudies dainose ir tikėjimuose gimdymas vadinamas „Laimos pirtimi“, o neretai ir „Maros pirtimi“. Matyt, todėl tikėjimuose Laimos atributai yra vanta, raktai ir peilis. Po sėkmingo gimdymo (išvanojimo, atrakinimo, nupjovimo), pasak P. Šmito, pirtyje Laimai arba Marai aukodavo žiedą, pinigus, dažytus vilnonius siūlus, juosteles, vištą ar net avį[56]. Greičiausiai dėl šios itin reikšmingos funkcijos Laima ilgainiui tapo ne tik gimdyvių, gimdymo pirtyje, bet ir pirties bei joje besiperiančių globėja. Tą rodo užrašyti tikėjimai, jog po pirties reikia ant plautų palikti kaušelį ir vantą, kad „ir Laima galėtų išsiperti“; padėti vantą ir šilto vandens, kad ir Mara išsipertų; nuplauti gultus, kad Laimai būtų švari vieta[57].
Etnografinės medžiagos duomenimis Rytų Lietuvoje moterys neretai (ypač žiemą) pirtyse gimdydavo ne tik XIX a. pabaigoje, bet dar ir XX a. pirmojoje pusėje[58]. Gimdyvės kaitinimas, šutinimas, garinimas, masažavimas ir net vanojimas vanta laikytas labai veiksmingu gimdymui palengvinti[59]. Beje, gimdymą pirtyje iliustruoja ir vienos A. Juškos užrašytos lietuvių liaudies dainos fragmentas: „Vaikščio martelė / Po pirtelę, / Kalėdo / Ne viena martelė, / Drauge bobelė[60], / Kalėdo. / Kai dievas davė / Marčiai džiaugsmelį, / Kalėdo / Gi gi gi, / Kliu kliu kliu, Ir iš bankelės“[61]. Žinoma, pirtis gimdymui greičiausiai pasirenkame, kaip jau minėta, ne tiek ritualiniais kiek praktiniais sumetimais (šilta, švari, atskira patalpa, galimybė pašildyti vandenį, pavanoti, pakaitinti gimdyvę), tačiau gimdyvės įvesdinimo į pirtį paprotys, kuris itin plačiai praktikuotas Rytų Lietuvoje, vis dėlto pirmiausia laikytinas ritualiniu. Čia jau įžiūrėtini visi postliminalinės perėjimų ritualo dalies požymiai – anapusybės apnašų nuvalymas (nuplovimas), sugrįžimas (sugrąžinimas) į bendruomenę, vaišės[62]. Iki šios apeigos gimdyvė vis dar tebėra atskirta nuo bendruomenės ir todėl lengvai pažeidžiama piktų jėgų. Kaip tik dėl šios priežasties kitos apeigos dalyvės, gimdyvę pasitinka šaukdamos „vilkas ateina“[63], t. y. slėpdamos tikrąjį moters vardą[64]. Galima įtarti, jog toks įvesdinimas į pirtį minėtam Lietuvos regione susiliejo su liaudiško pamaldumo tradicija, nes, pasak Stasio Daunio, neįvesdintą į pirtį gimdyvę kunigai net atsisakydavo įvesdinti į bažnyčią[65]. Rasos Paukštytės liudijimu šiuos papročius gerai prisiminė dar ir 2011 – 2012 metais apklaustos šio krašto pateikėjos.
Bemaž identiškai šiame krašte pažymimas ir jaunamartės pirmasis atėjimas į pirtį po vestuvių. Šis paprotys Gervėčių apylinkėse vadinamas Atžydėtuvėmis ir susideda iš kelių reikšmingų elementų: jaunamartės sutikimo (šaukiant „vilkas ateina“), stuomens dėjimo, jaunamartės prausimo ir rengimo, rūgžties ragavimo, dainavimo[66]. Kitaip tariant, kaip ir gimdyvės įvesdinimo atveju, šitaip bendruomeninėje pirtyje užbaigiamas moters virsmo ritualas.
5. Pirtis ir sveikata, ligonių gydymas
Iš XVII a. pabaigoje Teodoro Lepnerio veikalo „Prūsijos lietuvis“ vieno skyriaus, kuris pavadintas „Apie vaistus, kuriais lietuviai stengiasi išlaikyti savo sveikatą, o jos netekęs susigrąžinti“ pirtis ir joje vykstančios maudynės aprašomos detaliau. Pradedama ketureiliu, kuris parodo, jog pirtis anuomet laikyta ne tik švarinimosi, sveikatos, stiprybės užlaikymo, bet ir sveikatos susigrąžinimo vieta:
„Vos sveikatai sušlubavus
Tuoj nuleisti kraują stengias,
Kuria pirtį, verda žoles
Ir taboką uosto uoliai“.
Sveikatos ir tvirtybės, atsparumo nuo visokių ligų T. Lepnerio liudijimu suteikia įprastinės, šimtmečiais nekintančios pirties procedūros: „…krosnis smarkiai įkaitinama ir ant jos akmenų užpilama vandens <…> tvaiką jie puikiai pakelia. Prakaitą jie varosi tokiomis beržinėmis trumpomis šluotomis ir vantomis, ant kurių tebėra lapai <…> iki soties išprakaitavę ir prisimaudę, jie sušoka į tvenkinį, kurs paprastai esti iškastas prie jų pirties, nepaisydami, kad šalta, kaip esti pavasarį ir rudenį, ir nusiplauna prakaitą. O jei tvenkinys užšalęs, kaip žiemos metu, tai pirties priebutyje apsipila nuo pat viršugalvio pilnu kibiru šalto vandens. Tokia smarki karščio ir šalčio apykaita jų pirtyje kitam įvarytų mirtį, bet jiems sveika, nes negirdėta, kad jie būtų dėl to susirgę…“[67]. Lepneriui antrina latvių tikėjimas, rodantis pirties apeigų svarbą žmonių sveikatai. Sakoma, kad pirtis yra tikrasis valstiečio gydytojas, nes jei nebūtų pirties ir ridiko, gydytojas aukso vežimu važinėtų…[68].
Be šių procedūrų pirtyje, T. Lepnerio teigimu, dar atliekamas kraujo nuleidimas (tai daroma, kai „lietuviai, vyrai ir moterys pasijunta blogai“) bei gydymas žolėmis nuo įvairiausių negalavimų – „skilvio ligos“, šonų dyglių, kaulų ir sąnarių skausmų[69].
Tokia pat pirties paskirtis (t. y. vienintelė to laikotarpio „gydymo įstaiga“) išliko XIX a. pab. – XX a. pr. Čia sodžiaus bobutės braukymais gydė ir mazgojo jaunamartes, moteris iš po gimdymo ir šiaip gimdos ligomis („gumbu“) sergančias; gydė ir vyrus, nuo sunkių pakėlimų kyla sergančius, taip pat nuo niežų, reumatizmo, karštinės, tymų, džiovos, silpnaprotystės ir daugybės kitų ligų[70]. Iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinių aprašų matyti, jog bemaž nuo visų ligų pirtyse buvo gydoma nuleidžiant kraują, o šios procedūros atlikėjai – krauleidžiai kaimo bendruomenės buvo labai gerbiami[71].
Ne tik pirtyje atliekamos procedūros, bet ir pėrimosi metu naudojami reikmenys ar atskiros jų dalys plačiai naudoti liaudies medicinoje, taip pat vaisingumo ir meilės magijoje. Ypač vanta[72]. Ligonius vanta perdavo, apšluodavo aplinkui, dėdavo ją po pagalve, šutindavo lapus ir duodavo gerti arbatą. Latvių tikėjimai byloja, jog vantas reikia ruošti mėnesio sengalyje, tada niežų nebus[73], blusų pavyks atsikratyti[74].
Vanta taip pat plačiai vartota slavų tautų gydomojoje magijoje. Dažniausiai gydė nužiūrėjimą, išgąstį, odos ligas, galvos skausmą, karštinę[75]. Rusai už pirtyje atgautą ar sustiprintą sveikatą net dėkodavo pirties „šeimininkui“ – dvasiai (банник), ant plautų padėdami kibirą vandens, vantą ir sakydami: „Tau, pirtie, – stovėti, man – nesirgti“[76]. Vantos ypatingumą, išskirtinumą ir tamprų ryšį su žmogaus sveikata rodo ir lietuvių tikėjimas, jog vantų nevalia deginti, nes „jei vantą sudegysi, votimi kūną išmėtys“[77].
Iš įvairių lapuočių, spygliuočių bei kitų augalų surištos vantos bei išmintingas jų naudojimas pirtyje ir šiandien padeda apsisaugoti nuo ligų, atsikratyti užklupusių ar net jau įsisenėjusių negalavimų[78].
Išvados
XIV-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose duomenys apie pirtyje atliekamus ritualus nėra gausūs, o ir tie patys gana fragmentiški, menkai informatyvūs. Tačiau ir tokie epizodiniai aprašymai, jų analizė ir ypač gretinimas su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiais, tautosaka, tikėjimais leidžia teigti, kad pirtis laikytina mažąja to laikotarpio valstiečio „bažnyčia“, t. y. vieta kurioje ne tik periamasi, švarinamasi, grūdinamasi, bet ir atliekamos su senąja (ikikrikščioniškąja) religija susijusios apeigos (pagerbiami dievai ir mirusieji protėviai, aukojama po sėkmingo gimdymo). Greičiausiai dėl šios priežasties krikščioniškosios ideologijos požiūriu pirtis tuo metu laikyta ir vadinta „velnio lizdu“ – t. y. visokių nelabųjų susirinkimo bei veiklos vieta.