Parinko LPBD narys Egidijus Žukauskas.

Sielai išpažintis, kūnui pirtis. 

Beržinė vanta - geriausias gydytojas.

Kelmą prausk neprausęs, vis tiek bus juodas.> 

Kailiniai krosnies nešildo.

Seniau sakydavo: „pirty numeti nuo savęs dulkes ir nuodėmes“, todėl pirtį kurdavo ir prieš didžiąsias šventes bei vietos atlaidus.

Sauna ir moteris kaitina taip pat (suomiai).

Pirtyje pasivanojai – iš naujo atgimei.

Lietuvaitės, norėdamos, kad jų veido oda būtų glotnesnė, skaistesnė ir stangresnė (nebūtų raukšlių), girą ne tik gerdavo, bet ir ja prausdavosi, vonias darydavosi – pildavo girą į kubilą ir ten gerai pasimurkdydavo.

Praeityje lietuviai pirties eidavo dieną, ligi saulės laidos. Ėjimas pirties buvo priskiriamas prie dienos darbų; Šventvakaris prasidėdavo po pirties.

Gerą sodybą pažinsi iš lojančio šuns, rūkstančios saunos ir judrios šeimininkės (suomiai).

Karšta sauna geriau nei duonos prikimštas pilvas (suomiai).

Nesijuok, kad kaimyno pirtis dega.

Įėjus į pirtį sakoma: - Skalsa lapienė. Išeinant iš pirties: - Dėkui už šilimą!

Arba: - Dėkui už šiltą garą!

Užrašai ant senovės Romos termų skelbė: „Pirtis, meilė ir džiaugsmas – iki senatvės kartu”.

Įsileisk velnią į pirtį – tuoj užlips ir ant plautų.

Pirtyje nėra griežto reglamento, nurodančio, ką ir kaip daryti, nes vanojimo procesas yra individualus. Svarbiausia čia - gera savijauta.

Pirtyje vanta brangesnė už pinigą (rusu).

Ąžuolo vantas reikia rišti rugpjūtį.

Kaimo žmonių supratimu išties pirtis turėjusi būti "už tėvą šiltesnė, už motiną meilesnė, už seklyčią švaresnė".

Lietuvių liaudies pasakose dažnai velniai, laumės, raganos naktį, po dvyliktos valandos, rinkdavosi į pirtis ir, radusios besimaudančius, užplakdavo vantomis negyvai.

Tik barbarai į sauną eina vien praustis