Masažas liaudies medicinoje

http://www.gydomasismasazas.lt/masazasliaudiesmedicinoje/

Mūsų liaudies medicinos fizioterapinių priemonių voroje masažui tenka garbinga vieta. Masažo būdavo griebiamasi įvairiausiais atvejais: norint skausmą apmalšinti, organų veiklą išsaugoti ir paspartinti, sutrikusį ritmą atkurti. Aišku, taip plačiai taikomas masažas turėjo būti įvairus. Išties, būdavo ir švelniai braukoma, vos vos, lyg plunksnele (kartais ir tikrai plunksnele), o kartais stiprokai kumščiu ar delno žambu trankoma, ar giliai gnaiboma. Masažuota karštai, šiltai, nei karštai, nei šiltai (dabar sakoma ,,kambario temperatūroje), masažuota ir vėsiai ar šaltai. Masažuota sausa ranka ar su tepalais, liesais ar riebiais, aliejiniais skystais ar kietokais lajiniais. Masažuota gryna ranka ir švelniais ar šiurkščiais braukikliais, veikiant tik fiziškai ar šį poveikį derinant su cheminiu. Tikrai verta dėmesio įvairovė, kurioje susigaudyti galėjo tik gerai nusimanantys. Kada ir kaip masažuoti, galėjo spręsti tik specialistas: braukytojas, vanotojas ar pan. Paisyta ir įvairių apribojimų, liaudiškai tariant, ažuginų.Liaudies medicina žinojo pasyvųjį masažą, kai ligonį ar norintį greitai pailsėti masažuodavo kitas, ir aktyvųjį, kai masažuodavosi pats suinteresuotasis. Labiau vertintas aktyvusis masažavimasis: tada paveikiama ne tik sutrikusi vieta, bet darbuojasi ir kitos raumenų grupės, o tuo pačiu gerinama bendra kraujo apytaka. Kiekvienas žymesnis masažo specialistas drauge buvo ir masažo mokytojas.Taigi liaudiškasis masažas buvo labai įvairus ir apžvelgti jį galėsime tik labai glaustai.
Galva būdavo masažuojama, kad ligonis atsipeikėtų (sunegalavus, pagiriojant, stipriai karščiuojant ir kliedint), kai galva svaigdavo dėl kraujagyslių spazmų ar nuolatinio kraujagyslių spindžio susiaurėjimo, masažuojama intensyviai ir greitais judesiais; tačiau esant ,,indėtajai sopei“ (kai skauda vis toje pačioje vietoje), masažo, bent jau intensyvaus, išvis būdavo atsisakoma. Lengvais judesiais masažuota galva nuo nemigos, padidėjusio kraujospūdžio, depresijos, įkyrių nemalonių minčių. Galvos masažu laikytina ir tradicinė plaukų priežiūra: pynimas du kartus per parą, šukavimas trejomis šukomis (retomis, vidutinėmis ir tankiomis), šukavimas šeriniais šepečiais. Masažui prilygsta ir tradicinis galvos plovimas – trinkimas. Ne taip dar seniai buvo labai populiarus galvos ieškojimas. Tai daugiau lengvas masažas negu apsišvarinimo priemonė. Prižiūrint plaukus – trenkant kas savaitę ir intensyviai šukuojant, nei lėtosios blondinės, net jeigu jos šešiolika, o ne šešias kojas turėtų, nei jų kiaušinėliai – glindos, kad ir tvirtai prilipdyti, negali išsilaikyti.
Galvą masažuoti būdavo pradedama nuo kaktos vidurio, kur plaukų pašaknės (ar jų riba ligi nuplinkant), ir slenkama sprando link. Užbaigus vieną juostą, abipus šios pradedama vėl nuo kaktos ir iki paausių. Priklausomai nuo masažavimo tikslo, apyausiai ir ausies kaušeliai būdavo švelniai pakasomi arba stipriai patrinami ligi paraudimo. Galvą palenkus įtemptas sprandas lengvai pabraukomas ar stipriai patrinamas nuo nugarkaulio iki raktikaulio ties ausies lezgeliu. Kiek pajėgiama atmetus galvą, sunertų rankų krumpliais braukoma pažiaunė nuo ausies ligi ausies – bet daug švelniau negu sprandas. Pasak Homero, ir Olimpo dievai, norėdami pasigerinti, glostydavo prašomajam pažiaunę. Šioji kaklo dalis labai liaukinga, dirginant ją masažu, galima išprovokuoti piktybinius auglius.
Nugara būdavo masažuojama nuo stuburkaulio į šonus, šiek tiek žemyn, šonkaulių kryptimi, o šonkaulių Šelmenys (kiek būna po rankomis) skersai aukštyn ir žemyn, derinant su kvėpavimo ritmu. Krūtinės ląsta – nuo krūtinkaulio žemyn ir į šonus, vėlgi šonkaulių kryptimi. Jeigu masažu norima paveikti širdies ritmą, dešinė ranka uždedama ant kairiosios krūtinės pusės taip, kad priglaustas prie plaštakos nykštys siektų raktikaulį, o riešas būtų ant krūtinkaulio. Ranka stumiama kairėn, kol pirštai išslenka už krūtinės ląstos ribų. Per dvi plaštakas patraukiama žemyn ir atgal, kol riešas vėl atsiduria ant krūtinkaulio. Į viršų patraukiama per vieną plaštaką ir vėl stumiama į kairę. Kai pirštai išlenda už krūtinės ląstos, ranka pakeliama, paskui vėl uždedama ir viskas kartojama iš pradžių. Daroma apie 60 apsukimų. Paspaudimų stiprumas, greitis priklauso nuo to, kokiais sumetimais masažuojama.
Kai reikia masažuoti rankas, kelis kartus nubraukiama lengvai iki pirštų galų ir kiek stipriau atgal ligi peties. Kaušeliu sulenkta plaštaka patrinamas peties sąnarys keliolika kartų. Į kaušeliu sulenktą plaštaką įstatoma alkūnė ir lėtai sukiojama dubumoje, tuo pat metu plaštaką sukant priešinga kryptimi. Panašiai masažuojamas ir riešas – suimamas dviem pirštais ir sukiojama į priešingas puses. Delnus masažuojant rankos trinamos viena į kitą, kaip prausiantis. Pirštų masažas pradedamas nuo nykščio. Apimama vamzdeliu sulenkta plaštaka ir sukiojama į priešingas puses. Taip pat masažuojami ir kiti pirštai sukiojant masažuojančiąją plaštaką į vieną, o masažuojamąjį pirštą į kitą pusę. Paskui vėl nubraukiama nuo peties ligi pirštų ir atgal. Masažas visada pradedamas braukimu į pirštus, o baigiamas – į petį. Jeigu reikia stipriai braukyti, padaužyti ar pagnaibyti, masažas vis tiek pradedamas ir baigiamas švelniu braukiu, o reikiamas intensyvumas pasiekiamas palaipsniui.
Dešinioji pilvo pusė (kepenų sritis) dažniausiai būdavo tik švelniai braukoma pagal laikrodžio rodyklę. Kairioji irgi pagal laikrodžio rodyklę būdavo glostoma, švelniau ar stipriau paspaudžiant kumščiu ar net padaužant. Pradedama dešine ranka nuo duobutės link kairiojo klubo per kumštį žemyn ir grįžtama į duobutę. Jeigu masažuojama intensyviai, pradedama ir baigiama švelniais judesiais. Žarnynas masažuojamas nuo duobutės į kairįjį klubą, į pilvo apačią, pilvo apačia į dešinįjį klubą ir dešiniuoju pakraščiu vėl į duobutę, kaip ir skrandis, 40-60 kartų. Lėtai arba greitai, nuglostant, vidutiniškai ar stipriai spaudžiant kumščiu arba kuliant – kaip tuo atveju reikia.
Kojų masažas labai mažai tesiskyrė nuo rankų masažo, tik kelis ir čiurna apimami abiem rankom, pirštai – visi vienu kartu trinami tarp abiejų plaštakų. Jeigu kelio girnelę reikia išskirtinai pamasažuoti, masažuojama dešine plaštaka sukant laikrodžio rodyklės kryptimi, o jeigu reikia stipriau paspausti, tai kairė ranka uždedama ant dešinės.
Karšto masažo pagalbininkė – vanta. Dažniausiai vantos būdavo beržinės, surištos tuo metu, kai beržų lapai jau išaugę, bet dar kvapūs, truputį lipnūs. Tuo metu ir šakos būna liaunos ir tvirtos. Gerą vantą ne bet kaip išdžiovinsi, o tik pastogėje, kad šviesa nepagautų, kad oras lengvai pertrauktų. Būtinai reikia vantą ir kotu aukštyn pakabinti. Beržinė vanta smagi vanotis, paplaka odą, padirgina, tačiau neskaudžiai, o kartu ir padezinfekuoja, susidėvėjusį odos raginį sluoksnį gerai nuvalo, kartu ir sušvelnina. Sveikai odai, profilaktikai šito visai gana, pakanka ir truputėlį pavargusiai, kai dėl inkstų negalavimo daugiau tenka jai pasidarbuoti. Kai oda labai jautri, skirdinti, sausa – liepinę vantą pataikydavo, kai labai gausiai prakaituojanti ar per daug besiriebaluojanti – tada ąžuolinėmis vanodavo. Kartais odą niežti, nors niežų ir nėra, skauda, nors nesužalota, arba ji labai jautri bet kokiam išorės poveikiui. Tokią odą kiečio vantomis vanodavo. Gluosninė vanta praversdavo, jei dedervinės įsimesdavo. Nejautriai, lyg apmirusiai odai vantą surišdavo iš daugiamečių smulkiagraižių bajorių, kartais net usnių ar kadagių. Abi pastarosios lyg ir jungtis tarp adatų terapijos ir įšvirkštimų, nes po dygių vanojimų dažniausiai vartodavo tepalus.
Vantos būdavo vilgomos karštu vandeniu, bet labai dažnai ir beržo pelenų šarmu, įvairių vaistažolių nuovirais. Vienomis vantomis vanodavo visą kūną, kitomis tik tam tikras vietas, pvz., paparčio, šakio lapų vantomis – skaudančius sąnarius, jeigu skausmo priežastimi laikė nušalimus ar jau ,,įsimetusį reumatą“, t. y. lėtinę ligą, dažniausiai reumatoidinę.
Žinojo liaudies medicina ir kitokių priemonių odai pabraukyti ar pasikasyti: paprastas ar po kelias sujungtas balanas, lygius ir rantytus volus, šepečius, šiūruokles. Nuo vos vos jaučiamų ligi sunkiai beiškenčiamų. Braukoma būdavo įvairiais daiktais, net akmenimis, kaulais, labai lygiais ir labai šiurkščiais, nelygu raminti ar dirginti reikėjo. Kai kurių braukymo priemonių negalima laikyti vien mechaninėmis, pvz., sausą odą braukiant gintaro gabalais arba išilginėmis ašutų grįžtėmis, susidaro nedideli, bet dažni elektros išlydžiai.
Kaip įvairi masažų paskirtis, atlikimo būdai ir įrankiai, taip nevienoda ir masažo temperatūra. Vienais atvejais būdavo braukoma gerai šilumą praleidžiančiais metaliniais daiktais arba ledo gabalais, sniego gniūžtėmis ar šlapiais skudurais (vėlgi šiurkščiais, labai kietai susuktais ar švelniais, puriais), kol veikiama vieta stipriai atvėsta, o kitais – šaltais ar pašildytais daiktais, kol stipriai įkaista.
Masažuojamos vietos oda arba masažuojamos rankos dažnai būdavo drėkinamos vandeniu ar žolių nuovirais, alumi, degtine, patepamos degutiniais, terpentininiais ar riebaliniais tepalais. Kas pasirenkama, priklauso nuo daugelio aplinkybių, ar tai prakaitavimą reikia paskatinti, erkių, niežų atsikratyti, dedervines išgydyti ar skausmą numalšinti.
Labai dažnai masažavimo ir vanojimo procedūros būdavo atliekamos ne tylomis, o palydint garsais. Vanojant ,,ūtata“ – signalas įkvėpti, „aaatata” – iškvėpti. Tarp šių dviejų žodelyčių oras laikomas plaučiuose. Tokia signalų sistema, padedanti kaitalioti kvėpavimo ritmą, greitinti ar lėtinti atskiras jo fazes, dažniausiai vartota širdies ritmui sutrikus ar “dusuliui” įsimetus. Kartais šitaip būdavo gydomi ir mikčiai, užsikertantys kalbant. Būdavo ir kur kas sudėtingesnių garsinių signalų, dažniausiai kolektyviai atliekamų. Depresijos ar baimės, kokios įkyrios minties kamuojamas būdavo vanojamas nelabai karštoje patalpoje ir nestipriai, kartu besiprausiantys drauge su vanojančiuoju tris ar keturis kartus kartodavo kokį minkštą garsą: čia čia čia, te te te ar lia lia lia, čiu čiu du, liu liu liū, kartais jungdavo „č”, „t” ir „l” garsus. Kai ritmas įsivyraudavo ir lyg pripildydavo visą pirtį, vanojamajam liepdavo tuos garsus kartoti drauge su vanojančiuoju. Masažavimas – vanojimas, palydimas garsu, visada trukdavo ilgiau.
Be palyginti švelnaus masažo, kartkartėmis vartotas ir beveik drastiškas. Šis visada būdavo pasyvus. Du ar net trys, supratę dirbti drauge, miklintojai tam tikru ritmu skėsčiodavo miklinamojo rankas ir spaudydavo ,,pilvą ir išdunkčius po šonkauliais“. Taip bandyta gelbėti nuo sunkių dusimų.
Gan drastinis masažavimas vartotas ir nejudrių ar sumažėjusio judrumo sąnarių palaisvinimui. Ar galima ,,išlaužyti”, paprastai spręsdavo net ne vienas, o keli gerai nusimanantys masažuotojai, jau pabandę, ar trynimas nesukelia pablogėjimo. “lšlaužymas”, bent jau toje pačioje vietoje, tebūdavo daromas vieną kartą arba kartojamas po gerų metų. Po drastinio masažo būdavo ilgai masažuojama švelniau.
Labai dažnai masažas vartotas lūžių gijimui ir trofinių opų užsitraukimui paspartinti. Abipus lūžį fiksuojančio standaus tvarsčio ar bent iš vienos jo pusės, būdavo švelniai masažuojama nuo pirmųjų sutvarstymo dienų. Pirmomis dienomis vartoti raminamieji nuovirai, tepalai ar sultys, o vėliau – dirginantis, intensyvintas ir masažavimas. Masažuota ir tvarstį nuėmus, sausai arba mirkant ir vanojant, be tepalų ir su tepalais.
Taikytas masažas ir paralyžiui ištikus. Pirmomis dienomis labai švelnus, o vėliau vis intensyvesnis, gilesnis. Jautrumui bei judesiams atkurti vartota ne tik trynimas (ranka ir brūžuokliais, ašutų grįžtėmis), gnaibymas, daužymas skiausčia ranka, bet ir braukymas tam tikrais skirtingos temperatūros braukikliais, pvz., stiklinėmis su karštu ir šaltu vandeniu. Dažnai ligota koja masažuota sveikosios kojos kulnu ar padu.
Trofinės opos klostytos nuplautais, dezinfekuojančių medžiagų (fitoncidų) turinčiais krienų, kopūstų, plačialapio gysločio, šalpusnio, alyvos ar panašiais lapais. Masažuota visada švelniai, per 2-3 pirštus nuo opos. Labai retai vartoti riebaliniai tepalai, dažniausiai grūstų lapų (dilgėlių, ajerų, gysločių, dedešvų) sultys, medus, sula, kartais kiaušinio trynys ar grūstos kepenys.
Paralyžiuotų galūnių judesiai mėginti atstatinėti ritmišku kilnojimu. Prie skridinio ar lingės (palubėje pritvirtintos stiprios liaunos kartelės) būdavo pririšamos kilpos ar vyžos su raiščiais prie kulno ir pirštų. Sveikąja ranka tampydamas lingės virvę, ligonis kilnodavo kilpon įtvertą ranką ar koją. Tampant pakaitomis vyžų raiščius per skridinį, koja per kelio sąnarį būdavo ištiesiama ir sulenkiama.
Įvairūs masažai bei lankstymai taikyti ne tik sutrikusiems judesiams atkurti, bet ir raumenų degeneravimui sulėtinti sergant išsėtine skleroze “susileidimu”, nors ir žinota, kad ligos sulaikyti negalima, bet manyta, kad intensyviai miklinant, ligonio savijauta būna geresnė, skausmai mažesni.
Kad ir labai įvairiais atvejais vartotas bei įvairus liaudies medicinos masažas, „saviveiklai” jis mažai tetinka, gal net mažiau negu kitos liaudies medicinos sritys. Nebėra specialistų, gerai žinančių, kada ir kokį masažą reikia daryti, sunku atkurti tinkamas sąlygas, pvz., paprastą skrusninę pirtį. Net gera vanta nebelengvai paruošiama ar gaunama. Liaudiški masažai, kaip ir kitos liaudies medicinos šakos, lieka vertingu kultūriniu palikimu.
Ir tinka šis palikimas ne vien muziejuose įkurdinti, bet ir duoda vertingų elementų moderniajai fizioterapijai. Mūsų kurortologai šiuo šaltiniu jau pradėjo naudotis, matyt, ateityje dar intensyviau naudosis, nors transponuojant senuosius metodus į dabartines sąlygas reikia nemenkos išmonės.