Tebūnie TAIP !
 

Jašiūnų viešojoje pirtyje       2011-05-01

Saulius Tučkus
2011-05-01

Pirmoji "Pirties ekspedicija".

Sveiki,

Skubu duoti ataskaitą apie vakar įvykusią Pirmąją pirties ekspediciją, kuri, be jokių abejonių, bus įtraukta į Pirties istorijos vadovėlį… Tokia pompastiška įžanga…

Sekmadienio popietę ketvertas drąsių vyrų (Arvydas, Rytis, aš ir Viktoras), susėdo į naujausią Ryčio pirkinį- TOYOTA Carolla ir patraukė pietų kryptimi. Mūsų tikslas buvo aplankyti Jašiūnų viešąją pirtį. Kelionės metu vyko spėliojimai- ar tikrai tai dūminė, o jeigu taip, tai kaip gali išlaikyti savo karštį net 12 val. (pirties darbo laikas nuo 10 iki 22 val.). Kartu buvo nedrąsu, kaip mus sutiks šis Vilnijos krašto miestelis, ar sugebėsime "integruotis". kaip pasakė vienas politikas… daug kilo klausimų, oi daug. Taip bespėliodami, privažiavome 22 km. nuo Vilniaus nutolusį Jašiūnų miestelį. Pakeliui spėjome pasigrožėti Vilniaus oro uosto pakilimo takais, Vilniaus paukštyno nuotėkų valymo stotimi… Jašiūnų gatvės mus pasitiko ištuštėjusios, bet švarios ir tvarkingos. Puolėme ieškoti Saulėtosios/ Slonecnos gatvės. Ją suradę, dairomės pirties. Vis tik esame priversti kreiptis pagalbos pas vietinį, kuris, pasirodo, esąs Arvydo pažįstamas

Pagaliau pririedame prie rudomis lentomis apkalto nemenko pastato (tikrai, tikėjomės prastesnio vaizdelio), ant kurio puikuojasi metalo užrašas "PIRTIS".

Vos įžengus į vidų, mus pasitinka pirties deivė Česlava – ponia pažįstanti visus vietinius ir atvykėlius gero garo mėgėjus, visiems išeinantiems palinkinti "S liochkim parom". Kadangi tarp mūsų nebuvo nei studentų, nei pensininkų susimokame pilną kainą – 12 lt. Pirtyje galima įsigyti "Tauro" giros, mineralinio vandens, na ir aišku vantų (ąžuolinių, beržinių, perrištų plastikiniu "smaugliuku"- kaina 4 lt.). Pirtis toje vietoje stovi jau 50 metų, nuo kolūkių laikų. Kaip vėliau išsiaiškinau, prie sovietų, kiekvienam kaimiūkštyje buvo vieša pirtis- nes tai buvo reikalinga. Dabar valstybė nusiplovė rankas, o privačios neišgyvena. Česlava, žvitri moteriškė praveda trumpą instruktažą, net paskiria mums vieną jaunuolį, kuris mums paaiškina kas kur kaip.
Vyrai į dešinę, moterys į kairę. Už plastikinės užuolaidos papuolame į nediduką priepirtį su mėlynomis persirengimo spintelėmis. Vyrai pasidabina firminiais LPBD pirties rūbais- strėnajuostėmis. Už kitų durų mus pasitinka prausykla: mėlyni plastiko "tazikai", vienas dušas tik su šaltu vandeniu (taip pageidavo vyrai!), vienas betoninis padėklas ant kurio pasidėjęs "taziką" pripildysi karšto arba šalto vandens, pasieniais betoniniai suolai.

Garinė. Štai ji mus labiausiai intrigavo, nors atvažiavę ir išvydę kaminą, supratome, kad tai nebus dūminė tiesiogine to žodžio prasme. Taigi, patenkame į garinę- patalpa 4x 4,5 x 2 m, kurios pusę užima įspūdinga krosnis (storo metalo, korpusas iki pusės apmūryta plytomis, akmenys viduje- ugnis per akmenis), kitą pusę- trijų pakopų stori medžio plautai, matę daug pirties mėgėjų, oi daug… Pirtis kūrenama iš penktadienio į šeštadienį ir iš šeštadienio į sekmadienį. Žinovai labiau vertina sekmadienio garą – jis karštesnis.
Vietiniam pasisiūlau užmesti garo. Tam reikalui kampe stovi karšto vandens tazikas ir plūduriuoja metalinis puodelis (po karo iš tokių arbatą gerdavo). Pasemiu pusę puodelio- šliūkšt. Pareina mandagus "instruktažas"- mesti po 50 gr.. Mokausi. Keletą užmetimų "užaugina" garo sluoksnį. Vietinis pirties mėgėjas susiruošia vanotis- užlipa ant viršutinio plauto (jis pakankamai platus), užsimauna pirštines ir pradeda savęs plakimą stovėdamas visu ūgiu. Įspūdinga. Ten kur jo galva tikriausiai velniai smalą galėtų virti…
Mes pradedame savo "pirties procesą". Pirmas užėjimas, antras su druska… vat čia prasideda – pradedame suprasti, kad viešoje pirtyje yra savos taisyklės. Vietiniai mandagiai pabara, kad druska trintis reikėjo prausykloje, o jau tada ateiti į garinę. Užsirišame mazgelį. Bandome išpirkti savo nuodėmes patrindami ir vietinių nugaras druska su dilgėlėmis… Trečias užėjimas. Kažkaip reikia ištaikyti tarpą, kada nebus garinėj "talkučkės". Surandame, renkamės kitokią taktiką: kol vietiniai vanojasi, tas, kuris bus vanojams, sėdi garinėje-šildosi. Kurie vanos (juos praminėm "zonderkomanda"), prausykloje laukia pasiruošę su vantomis. Vos tik vietiniai išvirsta iš garinės, įpuolame į garinę, ten jau guli šiltutėlis bičiulis. Tada jau be didelių vėdavimu iš karto reikalas eina prie vanojimo- laikas- pinigai:) Gauname pastabų, kad "tazikų" su šaltu vandeniu į garinę nesinešti… mandagiai atsiprašome. Kaltę bandau išpirkti pavanodamas porą vietinių. Susilaukiu pagyrimų:)
Pradedame įsisavinti viešos pirties subtilybes. Buvome išlepinti "bičiuliškų" pirčių, čia tenka persiorientuoti. Tai nėra tragedija, kai tai supranti ir bandai prisitaikyti, nekonfliktuoji, suprasdamas, kad turi taikytis prie kitų ir viskas gaunasi liuks.
Gerai įkaitę, kulniuodavom iki Merkio upės už 80 metrų. Per pelkėtą pakrantę nutiestas medinis takas, upėje gylis iki…Tupiant galva lieka virš vandens- tenka nerti. Vanduo gaivus ir švarus. Pakrantėse spėju prisirinkti ką tik sužėlusių dilgėlių.
Pabaigai Arvydas suplaka putas ir vietiniams stebint muilina Rytį ir Viktorą. Aš tuo metu bendrauju su vietiniais. Šilti, paslaugūs žmonės, ateinantys šeimomis ir pavieniui. Klausiu, gal jūs neturite namuose galimybių praustis? Kokiu tikslu einate į pirtį? Atsakymas- mes čia einame vanotis ("paritsa" rus.).
Taigi viskas aišku, kad čia žmonės žino ir vertina pirtį. Pakalbėjau su pirties lankytojais. Jų iš visų apylinkių: iš Šalčininkų, Trakų Vokės, Vilniaus ir t.t. Visi tą pirtį vertina už garo kokybę.
Prabuvome 4 val. per tą laiką žmonių srautas nemažėjo, nors sekmadieniais jis būna ramesnis, bet vakar buvo Mamų diena, pirtis buvo lankoma vėliau.
Nors tas kraštas jau priskiriamas lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių teritorijai ir gatvių užrašai dviem kalbomis, bet pirtyje dominavo rusų kalba, nors visi puikiai suprato lietuviškai. Bendravom draugiškai. Supratome, kad tik politikai gali sugalvoti įvairių nesąmonių, kurios kiršina žmones, o pirtyje visi lygūs ir geranoriški. Taigi, neprireikė visą savaitę tobulintos lenkų kalbos, nes susišnekėjom specifine "pirties kalba":)
Išvykstant fotografija su ponia Česlava, vietinių pirčiuolių paraginti ir išbučiuojame, nors pagąsdina, kad vyras labai pavydus…
Viktoras primena kad Atvėlykis- gauname dovanų po margutį.
Naudojamės proga, aplankome vietinio dvaro ansamblį, kuriame, pasak vietinių, buvo filmuojamas mano vaikystėje mėgstamas sovietinis vaikiškas "trileris" "Bronzinis paukštis". Vakaras darėsi žvarbokas, traukiam namo. Pasigrožime tvarkingu miesteliu.

Grįžtame puikiai pasipirtinę, susipažinę su naujais žmonėmis, pirtimi ir prieiname išvados , kad tokią dieną (Motinos diena, Darbo diena, Stojimo į EU diena) praleidome puikiai, o tai skatina naujoms "Pirčių ekspedicijoms".

Laukite tęsinio.

 
 
 
 
Parašykite
Paskambinkite
Apie