Seksas Europos viduramžių pirtyse
“Scena pirtyje”. Factorum Dictorumque memorabilium. XVa.. Prancūzijos nacionalinė biblioteka. Paryžius
Nors nuo senovės Lietuvoje moterys ir vyrai eidavo kartu į pirtį, tačiau niekam nekildavo jokių minčių apie seksą. O štai Europos viduramžių pirtyse situacija buvo visai kita: viduramžių Europoje nuo Romos Imperijos laikų, pirtys buvo prabangūs rekreaciniai kompleksai, kuriuose lankytojai prausdavosi, atsipalaiduodavo, valgydavo, bendraudavo ir leisdavo laiką meilės deivių bendrijoje. XV amžiaus Europoje visuomeninės pirtys su vaišėmis ir merginomis, pratęsiant poilsį lovoje, buvo įprastas reikalas, kaip kad dabar einama į restoranus. Natūralu, kad bažnyčia bandė priešintis sekso bachanalijoms ir pasileidimui prisidengiant viešosiomis pirtimis. XII amžiuje prisipažinus, kad lankė pirty apsinuoginus su žmona ar svetima moterimi, turėdavo atgailauti 3 dienas tik ant vandens ir duonos. Europoje į pirtis eidavo prieš maro pandemiją ir išsilaisvinus iš „Juodosios mirties“ siautulio. Išsivadavimo džiaugsmas Europoje virto mėgavimosi gyvenimu kultu, kurio svarbi dalis tapo visuomeninės pirtys ir seksas jose. Tokiose pirtyse lankytojams tiesiai į medinius kubilus paduodavo maistą ir gėrimus, o laiką praskaidrindavo maloni muzika ir merginos, besidalinančios šią ložę su lankytojais. Tačiau nežabojamo sekso siautulingą džiaugsmą Europos pirtyse, aptemdė neužgydomas tuo metu sifilio plitimas. Šią venerinę ligą XV-XVI amžiais į Europą atvežė ispanų ir portugalų konkistadorai iš Pietų Amerikos.
“Pagoniški papročiai: vyrai su moterimis ir pirtyje ir lovoje“. Piešinys iš Augustino iš Hipo manuskripto „Dievo miestas prieš pagonis“ 1475-1480 m.. Olandijos nacionalinė biblioteka. Haga.
Europos pirtyse buvo ir pirtininkės ir pirtininkai. Abi grupės aptarnaudavo ne tik savo lyties lankytojus. Pirtininkė ne tik prausė lankytoją, bet ir paruošdavo lovą, jei jis pageidaudavo pailsėti po pirties. Pirtininkų rūbai buvo beveik permatomi marškinėliai. Kai kuriose pirtyse aptarnaudavo visai nuogos pirtininkės. Ne be reikalo žodis „pirtininkė“ viduramžių Europoje buvo lyginamas su žodžiu „prostitutė“. Palyginti moterį su pirtininke ar pasakyti „gimė pirtininke“ buvo laikoma baisiu įžeidimu. Bet ne tik pirtininkės, bet ir daugelis moteriškos lyties lankytojų priklausė seniausios profesijos luomui. Europos pirčių taisyklės drausdavo įleisti į pirtį vedusias moteris ir vienuoles. Kunigai ir vienuolės tose šalyse, kur jiems buvo leidžiama lankyti pirtis, atsivesdavo savo patikimą ir patikrintą pirtininką. Europos pirčių taisyklėse ypač pabrėždavo: „pirties šeimininkas negali įleisti į savo pirtis moterų sergančių pavojinga liga“ ir „negali jėga ar apgaule kviesti į pirtį“. Panašios taisyklės galiojo ir viešnamiuose.
Viduryje ir iš kairės: viduramžių pirtininkės Bohemijoje. Karaliaus Vaclovo IV biblijos iliustracijos.XIV a.. Austrijos nac. biblioteka. Dešinėje: Jost Aman.“Moteris su maudimosi rūbais“ Graviūra ant medžio XVI a..
Tradiciniai bendravimo malonumai su laikinais ar pastoviais partneriais (ypač Švento Jono dieną, vasarvidžio naktį ar Gegužinio maudimosi tradicijomis (keltų Beltane diena ar Valpurgijos naktis)) ilgainiui tapo labiau privatūs: tie, kurie galėjo sau tai leisti, „Veneros ir Priapo malonumus“ iš viešųjų pirčių perkėlė į privačių namų maudykles.
XVI amžiuje šventikai ir to meto gydytojai pradėjo aktyviai priešintis seksualinei laisvei pirtyse ir aplamai prieš pačias pirtis. Pirtis tuo metu jau pradėjo skirstyti į moterišką ir vyrišką puses. Pagoniškų Joninių apeigų kritika privertė „Veneros“ maudynes perkelti į pirtis: buvo teigiama, kad maudynės reikalingos tik dėl sveikatos ir net griežtos vienuolynų taisyklės nedraudė lankyti pirtis ligoniams. Laikui bėgant pradėta manyti, kad maudynės gegužės naktį suteikia jėgų visiems metams. Gydančiu pradėjo manyti maudimasi Didįjį penktadienį ar Velykų naktį. Religiniais-sveikatinančiais tikslais pradėjo organizuoti maudimasi „šaltose pirtyse“ - šventuose šaltiniuose.
Hans Sebald Becham. „Dvi moterys įkalbinėja kvailelį kartu išsimaudyti“. Graviūra ant medžio. XVI a..
To pasekoje XVI amžiaus pabaigoje viešųjų miesto pirčių populiarumas sumažėjo, pirmoje vietoje atsirado individualios higienos procedūros. Pavyzdžiui Vienoje buvo 21 visuomeninė pirtis,1534 metais jų beliko 11, o 1600 metais tik 7. Visuomeninių pirčių populiarumo sumažėjimas taip pat susijęs ir su sifilio epidėmija ir su malkų pabrangimu XVI amžiaus pabaigoje. Malkinis šildymas tapo kone prabanga ir neprieinamas daugeliui visuomeninių pirčių. Jei XII-XIII amžiais visuomenines miesto pirtis lankydavo kunigaikščiai ir karaliai, tai XV amžiaus pabaigoje ir XVI pradžioje gimstančioji buržuazija laikė visuomeninių pirtčių lankimą nepadoriu, nes ten lankydavosi ir viduriniosios ir žemiausios klasių atstovai, karaliavo seksas, ištvirkavimas ir infekcinės ligos. Pasiturintys europiečiai pradėjo įrenginėti pirtis ar ar bent maudimosi kambarius savo namuose. Vietoj pramogų „amoraliose“ viešose pirtyse, madinga patapo kelionės „ant vandens“, kuriose tas pats „pirtinis flirtas“ buvo pateikiamas daug aukštesniame lygyje, su aukščiausios klasės savo amato žinovėmis. Kurortų „ant vandens“ ištakos prasideda XIV amžiuje.