Bičiuliai La Palmoje (Kanarai) svečiuose pas Janiną Bazevičienę 2015 lapkričio 3-13 d.

Hola amigos ;-) (ispaniškai),

     Tikriausiai ne vienas prisimenat, kai prieš metus bičiulė Janina iš Kanarų La Palma salos parašė, kad labai pasiilgo lietuviškos pirties ir pakvietė ją aplankyti ir gamtoje suręsti laikiną pirtelę. Tačiau, kai šiemet vėl nuskambėjo panašus kvietimas vykti kartu, kur visuomet šilta, nesusilaikiau. Lygiai taip pat nuo lietuviškos žvarbos, bent jau laikinai, nusprendė pabėgti Romukas-Pirčiukas, Giedrius Bučas su žmona Asta ir jaunėliu Dovydu (beje, puikiu fotografu ir filmuotoju), Nomeda ir  dar kompaniją papildžiusi manoji Giedrė.

     Pirmieji įspūdžiai prasideda Vilniaus oro uoste, kur prie mūsų, kauniečių, prisijungia Romas. Į Wizzair rankinio bagažo išmatavimus netelpa kietas Dovydo lagaminas. Siunčia atgal, mokėkit papildomai. Tačiau Giedrius greit išsprendžia reikalus, lagaminą apverčia, gerai pašokinėja ant jo, lagaminas įgauna reikiamus matmenis ir mes lėktuve, kuris po 3 valandų mus nuskraidina į Barseloną. Kadangi į La Palmą skrisim tik kitos dienos rytą, turim puikią galimybę pasivaikščioti po vakarinę-naktinę Barseloną. Čia  jau bičiulis Ignas turėjo žagsėti, nes buvo daug fotografuojama jo FB puslapiui "Mano balkonas". 

     Kitądien dar 3 val. skridimo ir mes jau Santa Cruz de La Palma. Išsirenginėjam, visgi + 25. Mus pasitinka Chuan Emilijo, apartamentų šeimininkas.  Lipam į, švelniai tariant "paglamžytą", bet gerai riedantį jo automobilį, o jaunimas į mums išnuomotą kitą. Gera valandėlė ir mes jau vakarinėje salos pakrantėje, Tazakorte miestelyje.

     Gatvė, kurioje gyvensim, pavadinti gatve sunku. Ten vien tik laiptai, o visur ant pakopų, gėlės. Beveik visas miestelis ant šlaito, gatvelės stačios, tad automobilis paliekamas gana tolokai nuo namų. Įsikuriam.

     Pirmas darbas, kurį atliekam, išsikeliam LPBD vėliavą. Suprask, LPBD konsulatas La Palmoje.

     Namas 3 aukštų, viršutinis, skirtas mums, dar neprivestas iki kondicijos. Toks buvo susitarimas, padedam susitvarkyti, gyvenam nemokamai.  O darbo nebuvo daug. Kažkiek padažyti, kažkiek su elektra "pažaisti", terasoje, kur maitindavomės, padaryti pavėsinę nuo saulės. Kelias dienas po porą valandų padirbėdavom, kol pusryčiai gaminosi. Atskirai reikėtų paminėti duris, per kurias patekdavom iš gatvės į kiemą. Aš perdažiau, o Romukas tautiškais motyvais gėlytę išpiešė. Turėjo vargo Janina, kol šeimininkui išaiškino, kad čia viskas gerai. Jei po 100 metų, kokie nors istorikai, aptikę šias duris rastų sąsajų tarp palmieriečių ir lietuviškos kultūrų, nenustebčiau. 

     Kalbant apie maistą, prisipažinsiu tiek vaisių vienu metu nesu valgęs. Apelsinai, citrinos, papajos, avokadai, anonos, marakuja ir t.t. Aišku, buvo ir lietuviškų lašinukų su Janinos, jau vietoje užaugintos petražolės bei bazilikai.

     Per savaitę apkeliavom tikrai daug. Buvo išvažinėta beveik visa vakarinė pakrantė, nesyk maudėmės Atlanto vandenyne. Šilta, nepalyginsi su mūsų Baltija. Tik smėlis juodas. Jei nori, kad kojų padų nenudegtum, turėdavai, kaip višta nusikapstyti viršutinį įkaitusį sluoksnį.

     Porą sykių sudalyvavome fiestose, jų šventėse. Tai šv. Martyno atlaidai, tai "jauno vyno" šventė. Ir visur vaišinama, ir vyneliu ir užkandžiais ar keptais kaštainiais. Ir žinoma muzika su šokiais.

     Jau čia nusidėčiau, jei nepaminėčiau Romuko-Pirčiuko. Su savo tautiška apranga "daužė" širdis vietinėms moterėlėms. Kur tik nepasisuka tik jam mirkt, mirkt... O, jis kietas kaip titnagas, provokacijoms nepasiduoda. Tik  vėliau išsiaiškinom, kodėl. Nepatinka mat jam damos su kelnėmis ;-) Suprask, va, jei su sijonu būtų, tada gal ir...

      Nors kai kurias ir patys "kabinome" Pvz. juodaplaukė vietinė estrados žvaigždutė Silvija su malonumu sutiko nusifotkinti. Arba, raudonplaukė kavinukės padavėja. Nebeištrivojom, ir su Romu, meiliai prisiglaudę prie jos, įsiamžinom.

     Kaip nepaminėti pasivaikščiojimo po nacionalinį parką Caldera de Taburiente. Apėjom tik mažą dalį. Vien dėl jo verta dar sykį sugrįžti.

     Na, o dabar apie svarbiausią, lietuvišką pirtį La Palmoje, kurios taip laukė Janina. Prieš išvykdami, susirašinėdami sprendėm, kokią krosnį darysim. Romas siūlė daryti iš bačkos, tačiau priėjom bendros išvados, kad per sudėtinga. Kaip buvęs inž. konstruktorius, dar Lietuvoje pabraižiau metalinio rėmo konstrukciją, matmenys milimetrais, su visomis suvirinimo siūlėmis. Janina pamačiusi, tik šyptelėjo... Nieko nesigaus, reiks patiems vietoje kažką galvoti.

     Chuan Emilijo, kai tik pradėdavom kalbėti apie pirtį, vis kartojo, aš nieko čia nesuprantu. Nuvežė mus į atliekų surinkimo aikštelę, parodė metalui skirtą konteinerį, va, ieškokit. Ir mes radom seną sulankstomos lovos rėmą. Šiaip taip išsilaužėm vieną dalį ir pagrindą turim.  Dieną prieš tai, iš vandenyno pakrantės atsivilkom vandens nuotekų groteles. Galas santechninio vamzdžio ir turim iš ko konstruoti. Visas veiksmas vyksta Chuan Emilijo vyninėje, ispaniškai "bodega". Tad ir rengiamą SPA centrą pavadinom BODEGA. Kaip viskas klostėsi, geriausiai pamatyti nuotraukose.

     Krūsnis išėjo puiki, nes pagrindinius akmenis atsivežėm iš vandenyno pakrantės. Tiesa, pradžioje baimės buvo, nes pradėjus kaitinti, kai kurie akmenys ėmė šaudyti, kad net skeveldros lakstė, ir gana toli. Teko net metaliniu sietu pakurą pridengti. Vėliau šaudymai nurimo, ir po 3 valandų, viskas buvo paruošta. Malkos sakingos, akmenys pajuodo. Puodas su vandeniu garui puikiausiai užvirė.

     Kol akmenys kaito, šalia sutvėrėme kinietišką pavėsinę 3m*3m. Užkabinome LPBD plakatą, papildomai apjuosėme polietileninę plėvelę, kad garas pro plyšius nepabėgtų. Atvyko svečių, ten gyvenančios vokietkos. Iškabiname žarijas, užnešame pavėsinę, ir viskas, laikas pirtin.

     Temperatūra viduje gerokai daugiau nei 60 laipsnių, pradžioje net vėdinam. Romas muša būgnelį, čiumpu samtį ir "pirmojo garo" ritualas net 4 kalbom (ispanų, vokiečių, anglų ir lietuvių).

     Atskirai reikia paminėti vantas. Gal 5 rūšių vietinių pasiruošėm. Daugiausiai buvo iš kaštainio, radom ir eukalipto, kažko panašaus į pušį, tik žymiai ilgesniais spygliais. Na ir žinoma lietuviškos. Aš į rankinį bagažą sugebėjau įsprausti 2 beržines, Giedrius 2 ąžuolines, o Romas 2 pelyno.

     Taigi, Romas su pelynu išvaiko piktąsias dvasias, ir prasideda kvapų terapija. Neprasčiau nei Lietuvoje. Išvanojam visus svečius, atsakingiausią darbą atliko Giedrius. Pagaliau suprato šeimininkas, kas per daiktas toji pirtis. O dar kai Nomeda jį ištarškino (turėjom ir žilvičio vyteles), klausimų neliko.

     Vokietė Lotus, kuri mums išnuomavo automobilį ir vežė iš oro uosto, kitą dieną paskambino ir pasakė, kad nubraukia 30 eurų, kuriuos buvom skolingi už atvežimą. Taip jai patiko pirtis. O, grižus namo, šeimininkas ištraukė užslėpto, skaniausio vyno. Manau, aiškint nereikia, "kodėl?"

     Net nepastebėjom, kaip laikas pralėkė. Per paskutinę vakarienę visi gavom dovanų iš Chuan Emilijo. Traukėm burtus. Tik va, ką galėtų reikšti, kad Romukui papuolė moteriški stringai su "kvarbatkom" Matyt, priminimas apie nuviltas vietines damas...

     Tai tiek tų įspūdžių. O, kad dar aiškiau būtų, Giedriaus ir Dovydo nuotraukos

     Antanas B.